Paauglys – žmogus, turintis savus principus, galimybes, nuomones, interesus. Jų vidinis pasaulis sudėtingas. Bendravimas tarpusavyje – taip pat. Dažnas mano, kad jis turi būti aukščiau už kitus. Dėl to ir vyksta patyčios, nesutarimai su tėvais, nors pastarieji taip pat ne visada supranta savo vaikų galimybių. Galbūt tiesiog skiriasi mąstymas.
Lietuva pagal patyčias patiriančių vaikų dalį išsiskiria visoje Europoje. Tarkime, tarp vienuolikmečių patyčias Lietuvoje teigia patyrę 27 proc. mergaičių ir 32 proc. berniukų.
Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo. Patyčios gali vykti pačiose įvairiausiose vietose: ir mokyklose, ir kiemuose, ir namuose, ir visur kitur, kur vaikai susitinka ir bendrauja. Kiekybiškai daugiau patyčių vyksta mokykloje. Patyčių situacijoje labai svarbūs stebėtojai. Mokykla yra labai palanki terpė turėti tokią stebėtojų auditoriją. Čia patyčios vyksta pačiose įvairiausiose vietose. Tyčiojamasi tokiu metu ir tokioje vietoje, kai yra mažiausiai suaugusių priežiūros. Pavyzdžiui, daug patyčių vyksta pertraukų metu.
Psichologo Aivaro Pranarausko teigimu, reikia ugdyti savikontrolę: „Erzintojai supranta, jog gali tave išvesti iš pusiausvyros, jie ieško silpnų vietų – dalykų, dėl kurių jaudiniesi ir nenori, kad kiti tai pastebėtų. Jautriausios vietos yra pakankamai lengvai randamos. Gana lengva nuspėti, jog, jei turi viršsvorį, būsi jautrus kalboms apie tai. Erzintojai patyčių malonumą jaučia ne iš pačių patyčių, o iš reakcijos ir akivaizdžių aukos emocijų, todėl, nelikus reakcijos, nebelieka ir malonumo. Pačios patyčios jokio malonumo nesuteikia. Ar smagu būtų tyčiotis iš stalo? Galima tai daryti, galima stalą vadinti įvairiais vardais, apstumdyti jį, išteplioti, apspardyti, bet tai greitai praras prasmę. Stalas neturi „skausmingo mygtuko“, kurį būtų galima paspausti, stalas neturi emocijų. Taip yra ir su patyčiomis – tas, kuris išmoksta save kontroliuoti, tampa laimėtoju. Ne dėl to, kad įveikė skriaudėją, bet dėl to, jog suvaldė save.“
Portale psichologijatau.lt rašoma, jog motinos ir tėvo įtaka vaiko emociniam brendimui neginčijamai svarbi. Vaiko ir tėvų santykiai nėra lygiaverčiai – tėvai visuomet turi daugiau galios formuoti santykį su vaiku nei jis pats. Tėvų įtaka vaiko emociniam gyvenimui ilgainiui mąžta, bet išlieka ir paauglystėje (nors patys tėvai dažnai to nepastebi ar netiki). Ko vaikas išmoksta bendraudamas su tėvais? Pirmiausia – įvertinti, ar jį užplūdusios emocijos svarbios, vertos dėmesio. Jei tėvai ignoruoja nemalonius vaiko išgyvenimus („Jokių baubų nėra. Gana maivytis. Gulk į lovą ir miegok“, – sako mama tamsos bijančiam vaikui ir užgesina šviesą), šie išmoksta atvirai nerodyti jausmų, prisiderinti prie tėvų reakcijos.
Saitus su šeima keičia stipresni santykiai su bendraamžiais. Psichologai J. Condry, M. Sinon, U. Brenfembrenner 1996 m. nustatė, kad su bendraamžiais paauglys praleidžia dvigubai daugiau laiko nei su tėvais. Su bendraamžiais galima būti nepriklausomam ir tikrinti savo idėjas, tarp jų sutinki į save panašių, tų pačių bėdų „graužiamų“. Bendraamžių grupėje paaugliai mokosi to, ko negali išmokti iš suaugusiųjų: bendrauti su draugais ir lyderiais, reaguoti į agresiją ir prievartą, santykių lygiateisiškumo ir panašiai. Didelė dalis paauglių apie save sprendžia iš aplinkinių santykio su jais, savęs vertinimui didelės reikšmės turi jiems svarbių bendraamžių požiūris.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
